Kelionė į Eurobasket 2005 (18 ir 19 dienos)

Na štai ir atėjo rugsėjo 26 d., pirmadienis. Apie 12 val. dienos paliekam Belgradą, nors pagal planą turėjom sustoti vienai nakvynei Budapešte, tačiau tikriausiai jau nėra norinčių dar ilgiau keliauti - pavargom, tuo labiau per pusdienį Vengrijos sostinėje mažai ką pamatysi, reikia bent kelių dienų. Nuo Belgrado iki Vilniaus apie 1600 km. Važiuosim per naktį su trumpais sustojimais (beje, dabar jau 25-iese - prisidėjo vairuotojas iš įmonės).
Išvažiuojant iš Belgrado mane pirmą ir vienintelį kartą "nukerta" policija. Leidžiamas greitis - 60 kmh, važiuota - 103 kmh :) Išsukom iš posūkio, todėl nepastebėjau ženklų. Pavyksta susitarti mažiausiai oficialiai (?) baudai, kuri yra lygi 20 eurų. Ką darysi. Dabar jau nepamiršiu, kad Serbija ta šalis, kurioje daugiausiai kelių policijos. Toliau greitį viršyjam minimaliai. Prasideda kelių mokesčiai, kurie mūsų Transporteriui yra daugiau nei žvėriški. Čia papasakosiu vieną istoriją, kaip serbai skaičiuoja procentus :) Jei moki ne vietiniais dinarais, o užsienio valiuta, yra imamas 7 proc. komisinis mokestis. Sumokėjęs apie 16 eurų, pamatau, jog serbas išmušė čekį dinarais, kurio vertė eurais yra gerokai mažesnė nei aš sumokėjau. Aiškinuosi, kodėl. Pasirodo, serbas skaičiuoja 7 proc. taip: visą sumą ne daugina iš 0,07, bet dalina iš 7 :)) (realiai čia gautus apie 14 proc.) :) Juokinga, bet nuginčyt nepavyksta - jis nekalba angliškai arba gerai vaidina:) Vėliau juokėmės, kad reikėjo man pasiūlyt jam sumokėti 50 proc. (tada realiai būtų tik 2 proc.) :)) Kitam kelių mokesčio punkte sumokam net 17 eurų (mašinas jie skirsto į kategorijas pagal aukštį, mūsų Transporteris 8 kategorija iš 9, tai ir lupa).

Transporterio galas ;)


Pravažiavę Vengrijos sieną skaniai pavalgome vietiniame restorane. Pagaliau sriuba (Serbijoje buvo sudėtinga restoranuose gauti sriubos). Kertam Budapeštą, Slovakiją (kalnų šisyk nesijaučia, juokinga, o pradžioj grožėjomės:)), Krokuvą. Jau švintant Varšuvoje sėdu prie vairo ir 500 km iki Vilniaus atvažiuojam maždaug per 6 val. gryno važiavimo.
Apie 13 val. mes jau Vilniuj. Kelionėje su sustojimais užtrukome maždaug parą. Taip ir baigiasi 19 dienų ir 8000 km kelionė. Daug aktyvių įspūdžių, įgauta nemažai patirties, "išvalyta" galva :)

Išlikę gyvi :) (pirmoje eilėje: Audrius, Remis, Laura, Agnė, Antanas, Eglė, Edgaras; antroje eilėje: Vilija, Balys, Justė, Rokas, Ugas, Rasa, Šaras, Algis, Amelli, Gytis; trečioje eilėje: Liutauras, Elvis, Raimis, Mindė, Laminde, "vairuotojas iš firmos" Edgaras, Gintas, Karolina).


Šioje vietoje tikriausiai reikia šiokio tokio reziumė.
Mano kelionės kaštai: automobilių nuoma ir dyzelis - 780 lt, bilietai į visas varžybas (pirkti su nuolaida, iš anksto Lietuvoje) - 370 lt, išlaidos maistui, nakvynei ir kt. - 950 lt, priemoka po kelionės (daugiau dyzelio ir pan.) - 220 lt, viso: 2320 lt. Kadangi pardaviau dalį bilietų Serbijoje (už 520 lt), tai gaunasi, jog visai kelionei išleidau TIK apie 1800 lt.
Išvados:
1. Keliauti trim busikais ir su šitiek žmonių yra labai sudėtinga. Ateityje važiuočiau maksimum vienu busu su kokiais 8 žmonėmis. Arba daugiau žmonių, bet tada vienu dideliu autobusu.
2. Labai svarbu susiderinti maršrutą dar prieš kelionę ir numatyti veiksmus kritinėmis situacijomis (sugenda mašina, nėra nakvynės, vagystė ir pan.).
3. Žmonės yra skirtingų interesų. Šioje kelionėje išskirčiau tris grupes: aktyvaus poilsio (tarp kurių ir aš), pasyvaus poilsio, krepšinio mėgėjai. Pageidautina kelionėje surinkti žmones, kurie priklausytų tai pačiai grupei, tada daugiau nuveiksite ir bus mažiau problemų :)
4. Išlaidų turėsite daugiau nei planuojate, todėl svarbu iš anksto numatyti tam tikrą rezervą.
5. Svarbu kokioje įmonėje nuomojate mašiną. Jei įvyks rimtas gedimas, ar ji sugebės jums pakeisti į kitą automobilį (mes buvom 10 dienų be sugedusio merso).
6. Norėdami apžiūrėti kokį nors didesnį miestą, skirkite tam bent dieną (kad nereiktų skubėti) ir geriausia turėkite kokį vietinį draugą ar pažįstamą, kuris pavedžiotų. Jei tokio neturite, pasiskaitykite šiek tiek miesto ar vietovės istorijos bei susipažinkite su žymiausiais objektais dar "popieriuje", kad atvykę žinotumėte, ką norite pamatyti :) Nakvynes planuokite ir rezervuokite iš anksto, kad nereiktų gaišti brangaus laiko atvykus į miestą.
7. Grįžus iš kelionės lieka tik geri įspūdžiai ir norisi DAR :)) todėl dėl kelionėje iškylančių sunkumų perdaug nesijaudinkite, vėliau jie taps tik dalimi smagumo (tiksliau sakant "fun'o"), kurį patyrėte keliaudami:)
Jei tik galėčiau, vėl būtinai važiuočiau į tokio tipo kelionę (žinoma, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus patarimus :)). Labiausiai norėčiau dar pamatyti Graikiją, pravažiuoti Albanijos kalnais. Kada nors taip ir padarysiu:)
Linkėjimai visiems, turėjusiems kantrybės skaityti kelionės į Eurobasket 2005 dienoraštį. Gal kitąkart keliausim su kuriais nors iš jūsų? ;)

Kelionė į Eurobasket 2005 (17 diena)

Rugsėjo 25 d., sekmadienis, paskutinė diena Belgrade. Vakare finalas. Apie vidurdienį Lietuva žaidžia su slovėnais dėl 5 vietos. Nutariu, jog verta pamatyt šias rungtynes, bet neturiu bilieto (vakar pardaviau), tačiau prie arenos į rytines varžybas gaunu jį už 7,5 euro:) Reikia atsisveikinti su arena bei paskutinį kartą pasirgti už lietuvius (nors varžybos nieko nelemia, kadangi tiek 5, tiek 6 vietą užėmusios komandos pateko į kitais metais vyksiantį pasaulio čempionatą). Lietuviai, kaip ir pridera, ganėtinai nesunkiai nugali slovėnus.

Lietuvos sirgaliai!


Mieste dar keliskart įvairiose vietose sutiku policininką-triušį. Gal jis mane seka? :))
Keliese nutariam plaukti laivu Dunojumi (tokia turistinė ekskursija). Deja, pasirodo, jog beieškodami laivo, nugrybavom į priešingą pusę ir paplaukioti nebespėsim.
Šįsyk įsikuriame "Royal" viešbutyje (keturiese triviečiame, žmogui - apie 15 eurų). Finalą ten pat ir žiūrime. Belgrado centre krepšinį rodantys ir alumi prekiaujantys barai tarsi deficitas (gal mes blogai ieškojome).

Mintimis arenoje, sėdmenimis viešbutyje prie teliko :D


Graikai užtikrintai laimi, o mieste siaučia daugiatūkstantinė graikų sirgalių minia.

Kelionė į Eurobasket 2005 (16 diena)

Rugsėjo 24-oji - pusfinalių diena, tačiau nutariu parduoti visus likusius bilietus. Jei devyniems žmonėms pavyktų parduoti bilietus, šautume į Budapeštą dar šiandien (vėliau gal dar pasiliktume dieną Krokuvoje), nes Belgradas jau atsibodęs, prasmės likti neperdaugiausia. Iš pradžių kažkam ateina į galvą mintis, jog gera vieta parduoti bilietus turėtų būti oro uostas, kuriame turėtume rasti atvykusių sirgalių. Deja, spėjimas nepasitvirtina - oro uoste krepšinis niekam nerūpi. Tada bandom pardavinėti bilietus Graikijos simbolika pasipuošusiems praeiviams pėsčiųjų gatvėje. Bingo! Pavyksta parduoti graikui tris komplektus (į pusfinalių ir finalų varžybas) po 110 eurų :) Kaip vėliau paaiškėjo, tai - labai gera kaina. Mums pasisekė. Na ką, liko dar šeši komplektai, tačiau dar po valandos paieškų nepavyksta rasti pirkėjų.
Vykstam prie arenos - gal ten pavyks parduoti. Čia zuja daugiau žmonių (taip pat ir prekeivių). Nors savo bilietus jau pardaviau, noriu padėti kitiems keliauninkams. Su vienais graikais diskutuojame apie bilietų kainas, bet finansinė operacija neįvyksta. Prisistato policininkas, paima mano dokumentus: pasą, teises bei pase įkištus du kitų keliauninkų bilietų komplektus. Prisipažinsiu, pirmą kartą per kelionę į mano kelnes pasibeldžia baimė:) Nesinorėtų gauti parų cypėje:) Puolu teisintis, aiškinti, jog pinigų neėmiau, tik diskutavau (beje, taip ir buvo). Susikalbėti angliškai sudėtinga. Mentas (vėliau jį praminiau triušiu, nors buvo labiau panašus į paršelį:)) rodo, jog palaukčiau, kol jis kažkam paskambins ir vis juokiasi iš manęs, jog aš, atseit, "nerazumiem po srpski" (nesuprantu serbiškai). Ateina dar trys policininkai. Pavyksta išsisukti ir susitarti, jog dingsiu iš jų akiračio:) Chuuu...Viskas baigėsi gerai, bet pardavinėti bilietų daugiau neturiu jokio noro:) Taigi, likę šeši komplektai lieka neparduoti, į Budapeštą nebevažiuojam. Dar vėliau matom, kaip policija "susemia" vieną iš prekeivių ir išveža kažkur... Girdėjom, jog ir kažkuriam lietuviui nepasisekė (?) Tačiau masinė prekyba vyksta toliau, tik visi pardavėjai gerokai atsargesni ir susiradę pirkėją tempiasi jį už kampo:)

Prie Belgrado arenos.


Pagaliau pasirodo mūsų pataisytas mersas, kurį automobilį nuomojusios įmonės darbuotojas atvairuoja iš Atėnų (prieš tai į juos atskridęs iš Vilniaus). 10 dienų turėjom tik du busikus!
Stebim pusfinalio varžybas tarp prancūzų ir graikų Belgrado lauko kavinėje. Stebuklingas paskutinis graikų tritaškis ir graikai finale. Šiandien į Belgradą atvyko gausybė graikų sirgalių, dabar jau aišku, kad rytoj jų atvyks dar daugiau.
Kitą pusfinalį tarp Ispanijos ir Vokietijos komandų stebim viešbutyje "Royal" (kuriame apsistojo dalis keliauninkų). Taip, čia kambarys netgi su televizoriumi:)
Nakvynė "Astoria" viešbutyje (kaina dabar jau 15 eurų už žmogų, mes nelegaliai sulendam keturiese į dvivietį), pirmą sykį miegu ant grindų. Visai gerai, užmigti sunkoka, bet ryte jautiesi kaip po masažo:)

Kelionė į Eurobasket 2005 (15 diena)

Rugsėjo 23 d., penktadienis. Šiandien vyks kiti du ketvirtfinaliai (Kroatija - Ispanija, Vokietija - Slovėnija), o taip pat dieną Lietuva žais su Rusija dėl 5-8 vietų. Nutariu, jog bandysiu parduoti bilietą į visas šios dienos rungtynes.
Dieną vaikštom po Belgrado centrą ir senamiestį. Centrinėse gatvėse daug mašinų, pilka ganėtinai niūri ir masyvi architektūra, pastatai aptriušę - reikalinga fasadų restauracija. Žmonės susirūpinę ir gal kiek piktoki, grėsmingi - toks pirmas įspūdis. Apžiūrim kelias cerkves, grįžtam atgal į senamiesčio pusę.
Senamiestyje buvusi tvirtovė, centrinė pėsčiųjų gatvė pilna žmonių, o ir atmosfera čia jau nebe niūri, netgi pradeda kažkiek patikti Belgradas:) Mieste daug "fast food'ų": kebabai, sumuštiniai, picos ir pan. Skanu ir pigu. Jaučiasi teršalų pritvinkęs miesto oras. Apskritai, Belgradas - miestas, kuriame nenorėčiau gyventi, o ir ką veikti čia yra maksimum vienai dienai.

Belgradas...






























Popiet nueinam prie arenos ir per kokį pusvalandį parduodam bilietus (už 20 eurų). Į Belgradą atvažiavo daug tūkstančių slovėnų sirgalių - jie panašūs į lietuvius - triukšmingi, mėgstantys išgerti :) ir ganėtinai draugiški.
Didžioji dalis keliauninkų stebi varžybas arenoje, na o likusieji aplankom Belgrado centre įsikūrusį "Švyturio" barą. Eilinė knaipė, čempionato metu pasipuošusi lietuviška simbolika, vietos itin mažai. Daug girtų lietuvių, prirūkyta (ar gali būti kitaip). Atvyksta ir lietuvių krepšininkai (Žukas, Šiška, Javtokas, Broliai Šaunuoliai ir kt.). Kas prasibrauna prie jų, gauna autografų, įsiamžina nuotraukose. Ilgai neužsibūnam, sausakimša aplinka vargina.
Vienas pirmųjų patraukiu miegot (vėl į "Astoria") - tie suvaikščioti gal 10 km gerokai jaučiasi ant kojų.

Kelionė į Eurobasket 2005 (14 diena)

Rugsėjo 22 d. iš pat ankstyvo ryto išvykstame į Belgradą. Nukeliausim daugiau kaip 500 km ir bandysim spėt į pirmas ketvirtfinalio varžybas (Graikija - Rusija). Nemaža kelio į Belgradą dalis kalnuota, kai kur kelio remontai. Lekiam kaip akis išdegę. Į Belgradą atvykstam anksčiau nei planavom: pirmą kartą važiuojantiems užima apie 10 val., patyrusiems vietiniams - apie 8 val. Mes atvažiavom maždaug per 8 val. Darykit išvadas ;)
Belgrado areną surasti pakankamai nesudėtinga - mieste iškabinti kelio ženklai. Prieš varžybas, dar reikia rasti, kur nakvoti. Kažkur stoties rajone yra toks viešbutis "Astoria". Kaina žmogui 14 eurų. Sąlygos ganėtinai prastos, pvz., vienas dušas ir tualetas per visą aukštą. Beveik kaip bendrabutis. Bet, kadangi reikia tik nakvoti ir praustis, tai užteks. Tradiciškai susigrūdam keliese į vieną vietą, tenka stengtis išvengti registratūros darbuotojų įdėmių žvilgsnių:)

Belgradas. Kairėje viešbutis "Astoria".


Prie arenos apstu bilietų perpardavinėtojų (kasose bilietų nėra, ką jau ten, net kasų nėra:)). Matyt, serbai pardavinėja bilietus po to, kai jų komanda nepateko į ketvirtfinalio varžybas. Įeinant į areną griežta apsauga - maždaug kaip oro uostuose. Negalima įsinešti monetų, aštrių daiktų ir pan. (tas pats galiojo ir Podgoricos arenoje). Šįkart neleidžia įsinešti netgi pripučiamų Lietuvos simbolika papuoštų balionų. Apskritai, arenoje taip saugu, kad hiperbolizuojant galima sakyti, jog apsaugos darbuotojų daugiau nei sirgalių:)

Belgrado arenoje. Apsauga.


Arena didžiulė, talpinanti apie 20 tūkstančių žiūrovų. Mūsų vietos 5 zonoje, beveik pačiame viršuje (pigiausi bilietai :)).

Vaizdas iš 5 sektoriaus.


Graikai nugali rusus. Ir štai ateina tų lemiamų varžybų tarp Lietuvos ir Prancūzijos metas. Didelė Lietuvos sirgalių minia (aš irgi ;)) prasibrauna į geresnes vietas už vieno iš krepšių :) Prasideda skanduotės, dainos, džiaugsmingai pasitinkami Lietuvos krepšininkai. Pakili nuotaika, palaikau savo komandą iš visų jėgų (kaip senais gerais laikais, kai krepšinis buvo itin svarbus mano gyvenime :)). Karts nuo karto išskleidžiama didžiulė Lietuvos vėliava, o mes stovim po ja. Na bet apie lietuvių žaidimą net sunku ką nors pasakyti - jau nepamenu, kada mūsų komanda taip prastai žaidė. Prancūzai pranoksta visa galva. Tam tikru metu jau darosi nebeįdomu žiūrėt, tačiau, berods trečiam kėlinyj, lietuviai sumažina skirtumą iki 8 taškų. Gal atsigaus? Nė velnio.

Už krepšio.


Laura ir Rokas.


Išeinam iš arenos nukabinę nosis. Ką dabar veikt Belgrade? Gal parduot bilietus ir važiuot kitur? Ieškom kur pavalgyti naktipiečius, centrinė pėsčiųjų gatvė šįsyk apytuštė. McDonald's. Valio! Pavalgysim visame pasaulyje pripažinto "junk food'o'. Beje, serbiškam make galima įsigyti alaus :) Girdejau, jog ir Graikijoje tas pats. Ko snaudžia Lietuvos verslininkai?

Vietiniame "Make".

Kelionė į Eurobasket 2005 (13 diena)

Rugsėjo 21 d., trečiadienis. Nors nuspręsta niekur nevažiuoti, vistik trise (aš, Šaras ir Rasa) pasiryžtam nuvykti į Tiraną (Albanija). Jiedu dar nebuvę Albanijoje, nes keliavo traukiniais iš Atėnų per Bulgariją (dėl merso gedimo). Na o aš nutariu dar sykį nepagailėti 10 eurų albanų muitininkams ir pamatyti Europos lušnynu vadinamos šalies sostinę bei susidaryti tikrą, ne iš kitų keliauninkų pasakojimų girdėtą nuomonę (bei užsidėti pliusą:)). Nukeliaujam nuo Rafailovičių iki Albanijos sienos (apie 100 km). Šįkart bandom kirsti sieną kitame punkte nei įvažiavome iš Albanijos į Juodkalniją ir, pasirodo, be reikalo. Albanų muitinė rimtesnė ir tvarkingesnė už anksčiau matytas, o pagrindinis dėdė muitininkas stebėtinai panašus į Lietuvoje gerai žinomą Algį Greitai:) Su šiuo muitininku ir nepavyksta susitarti, nes norint patekti į Albaniją dabar jau reikalinga ir automobilio nuomos sutartis bei įgaliojimas vairuoti automobilį. Niekur daugiau to nereikėjo (netgi pačioje Albanijoje). Deja, sutartis liko viešbutyje (neaišku, ar ji būtų tikusi). Sukamės atgal. Žiūrint optimistiškai, galbūt pats dievas apsaugojo mus nuo nelaimių, kurios tykotų pakeliui į Tiraną:)
Kad nebūtume visai tuščiai keliavę, užsukam į turistinį objektėlį - viešbutį saloje. Šiek tiek vaizdų ir grįžtam į "savo" kurortą.

Viešbutis saloje (kažkur netoli Budvos)...




Vakarop iš Rafailovičių vykstame į šalia esantį miestą Budvą. Keliaujam atviru traukinuku palei jūrą. Labai smagu. Traukinukas praveža ir pagrindine Budvos gatve, kurią galima būtų palyginti su Palangos Basanavičiaus gatve (tik niekur nesigirdi šlykščios rusiškos muzikos ir nėra skustagalvių:)). Pilis, atrestauruotas senamiestukas, kuriame dabar įrengta gausybė parduotuvių. Šitiek mačiusius keliauninkus dabar jau sunku nustebinti:)

Budva...










Dalis keliauninkų iškeliauja į Belgradą traukiniais jau šiandien vakare (mersas vis dar nepataisytas). Grįžęs sužinau naujieną, jog nėra kam daugiau nuvežti "traukiniečių" į Podgoricos stotį (kas išgėręs, kas nepavalgęs, kas serga:)). Ką gi, naktį vairuoti kalnų keliais ne pats didžiausias malonumas. Nulekiam į Podgoricą. Grįžtų atgal vienas, pasiklystų Podgoricoje, žmonės nekalba angliškai, tačiau praverčia žinojimas, jog "pravo" reiškia "tiesiai", o "desne" į dešinę ir pan. Tad susikalbėti su žmonėmis šiaip ne taip pavyksta (serbų kalba iš visų lankytų šalių lengviausiai suprantama - nemažai panašių į rusiškus arba lenkiškus žodžių). Bevažiuojant kalnais ir likus gal 20 km iki Budvos (kurioje yra artimiausia degalinė) užsidega benzino lemputė, o rodyklė rodo absoliutų nulį. Kaip tyčia, priekyje "velkasi" kelios fūros ir autobusai, kurių neįmanoma aplenkti vingiuojančioje trasoje nerizikuojant gyvybe. Stresiukas :) Ar pavyks neužgesus pasiekti kolonėlę? Jeigu baigtųsi benzinas, ką daryti? Laimei, pavyksta pasiekti tikslą. Nemėgstu aš tokių lenktynių su laiku ir baku :)
Kambariokai jau pučia į dūdą, miegot liko kelios valandos. Rytoj keltis 5 val. - skubėsim į Belgradą.

Kelionė į Eurobasket 2005 (12 diena)

Kadangi Lietuvos rinktinė užėmė pirmąją vietą savo grupėje, rugsėjo 20 d. lietuvių sirgaliams yra laisva nuo krepšinio diena, tačiau beveik visi keliauninkai nutaria pažiūrėt rungtynes dėl patekimo į ketvirtfinalį tarp Kroatijos ir Italijos rinktinių. O iki tol išsimaudom jūroj, pavalgom pietus kavinėje, žodžiu, tradiciškai.
Atvykstam prie arenos, mus užpuola kroatų sirgaliai, kurie tiesiog graibstyte graibsto bilietus iš rankų. Negi atsisakysi tokio viliojančio pasiūlymo: nusprendžiu, kad verta parduoti savo bilietą už 20 eurų - pažiūrėsiu varžybas per TV. Didžioji dalis keliauninkų sėkmingai "prastumia" savo tos dienos bilietus (Lietuvoje pirkome bilietus atskirai kiekvienai varžybų dienai į grupės turnyrą ir atkrintamąsias varžybas - viso 370 lt už komplektą).
Vyniojam į tą patį sporto barą, kuriame buvome prieš pora dienų. Kroatų-italų dvikovą stebim ramiai, serbai, žinoma serga prieš kroatus (politiniai motyvai). Kroatai laimi. Kitos varžybos Serbija - Prancūzija, kurių nugalėtojas žais su Lietuva ketvirtfinalyje. Na, kaip sau norit, bet akistatos su daugiatūkstantine serbų sirgalių minia Belgrade būtų gerai išvengti :) tuo labiau Serbija nuo senų laikų yra vienas iš Lietuvos krepšinio top-priešų. Minėtų dviejų priežasčių užtenka, kad palaikytume prancūzus. Akivaizdžiai stengiamės nerodyti savo simpatijų, ypač, kai vietiniai baro lankytojai aršiai palaiko serbus. Į barą priguža dar daugiau lietuvių sirgalių, darosi drąsiau:) Serbai pralaimi. "Į galvą" negaunam, bet girdėjau, jog vienas serbas, prieš tai draugiškai bendravęs su mergina iš mūsų kompanijos, vėliau ją apspjauna...Kitą keliauninką bando išprovokuoti susistumdymui, nepavyksta. Kaip ir viskas baigiasi laimingai...beveik laimingai. Po finalinio rungtynių švilpuko, bare sėdintys serbai masiškai pakyla iš savo vietų (įdomu ar visi susimokėję?), lieka tik mūsų didelė gauja. Padavėjas atneša sąskaitas, kurios viršija realias gal 60 eurų...Tikriausiai surinko visas neapmokėtas ir bando pasinaudoti mumis. Po ilgų diskusijų (mus atstovauja draugas serbas, nes nė vienas vietinis nekalba angliškai), mūšį pralaimim, tenka apmokėti viską. Va taip. Na aš manau, jog būtų užtekę iškviesti policiją, kuri šio čempionato metu, esu įsitikinęs, palaikytų turistus. Na bet mūsų serbas - prastas derybininkas:) Ekstrymas tęsiasi.
Nors rytoj turėtume vykti į Sarajevą (Bosnija ir Hercegovina), palaikančių šią idėją neatsiranda (velnias, ir vėl aš vienas:)), taigi nevažiuosim. Turėsim daug gražaus ir ramaus laiko atsisveikinti su Rafailovičiais ir jūra.

Kelionė į Eurobasket 2005 (11 diena)

Rugsėjo 19 d., kaip ir planuota iš anksto, išsiruošiame vienos dienos ekskursijai į Dubrovniką (Kroatija). Važiuojame tik vienu busiku (galiu drąsiai teigti, jog nevykusieji daug prarado). Apie 100 km nuo Rafailovičių ir jau esame Dubrovnike. Jau kurį laiką buvęs blogas oras pasitaiso, saulėta ir karšta:) Negali nežavėti nuostabi Dubrovniko senamiesčio ir jūros panorama. Tenka šiek tiek pasiblaškyti ir pavažinėti prieš eismą, kol randame vietą mašinai pastatyti. Dubrovnike knibždėte knibžda turistų. Senamiestis apsuptas tvirtovės siena, kuria pasivaikštom. Siauros gatvelės, įspūdinga architektūra bei visa tai juosianti jūros mėlynė. Gražu. Rekomenduoju.

Dubrovnikas...




























Nors ir kokia įkvepianti būtų senamiesčio dvasia, svajojame įbristi jūron, kol dar šviečia saulė. Paplūdimys visai šalia senamiesčio, smėlio, kaip esame įpratę, nerandam - vien akmenys. Jūros sūrumas (ta pati Adrijos jūra kaip ir Albanijoje, Juodkalnijoje) toks, jog nuskęsti net ir norint būtų sudėtinga:) Gulėti ant akmenų - neblogas masažas, o pasimėtyti akmenimis - puiki atrakcija vaikams ir ... lietuvių turistams :D

Dubrovniko paplūdimyje...




Grįžtam į Rafailovičius, grupinė vakarienė viename iš paplūdimio restoranų ir pratęsimas viešbutėlyje. Šeimininkės kantrybė trūksta - moteriškė grąsina iškviesianti policiją triukšmingiesiems alaus, vyno ir šiaip blevyzgų mėgėjams iš Lietuvos :)) Tenka trauktis prie jūros, vakarojam kažkur ant uolų.

Kelionė į Eurobasket 2005 (9 ir 10 dienos)

Rugsėjo 17 d. išsiropščiam iš lovos apie vidurdienį, už lango šviečia saulė. Daug negalvoję minam prie jūros. Pagaliau išmušė poilsio valandėlė: gulim pliaže, maudomės sūriam Adrijos jūros vandenyj (beje, jūra labai staigiai gilėja, už keleto metrų nuo kranto jau virš galvos). Pliaže daugiausiai vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių, jaunimui sezonas jau baigėsi.

Adrijos jūros paplūdimyje (Rafailovici)...






Sušveičiam dienos pietų kompleksą lauko kavinėje, kartu ir ilgai lauktas sriubos gurkšnis.

Maždaug taip atrodo dienos pietūs. Sriuba atnešama dideliame inde, iš kurio visi pasipilsto į lėkštes.


Pasipuošiam lietuviška simbolika (išsidažau vėliavas ant žandų) ir patraukiame (busiku, žinoma, pėsčiom 60 km būtų daugoka:)) link Podgoricos.

Ar atpažįstat? :-)


Verta paminėti, kad lietuvių sirgaliai vietinių gyventojų sutinkami draugiškai, gatvėje praeinančius sirgalius signalizuodami pasveikina automobilių vairuotojai. Kiek teko girdėti iš juodkalniečių, mūsiškiai sirgaliai mėgiami už jų sukurta atmosferą Podgoricoje. 200 tūkst. gyventojų turinti Juodkalnijos sostinė tiesiog atgijo pasirodžius karštiems lietuviams:)
Arenoje superinis Lietuvos komandos palaikymas: darda būgnai, klykia išprotėję sirgaliai.

Arenoje...




Lietuviai nugali kroatus, antrų dienos varžybų nebežiūrim ir grįžtam į Rafailovičius. Prasideda vyno gurkšnojimas ir "dokumentinių" filmų peržiūra (hehe;-)).

Meeees laimėjom!


Orai sugenda, prasideda stiprūs lietūs. Rugsėjo 18 d. apsiniaukę ir vėsoka, girdėjau, kad geros bangos, tačiau prie jūros nenueinu. Nusprendžiam anksčiau išvažiuoti į Podgoricą ir susipažinti su pačiu miestu. Paslampinėjam Podgoricos gatvėmis. Na žiūrėt visiškai nėra į ką, mažas miestas, o ir atrakcijų ar architektūrinių stebuklų nesimato. Centrinėje gatvėje juokingas žemas vidutinio amžiaus vyras nešiojasi "kasetniką" ir klausosi kažkokios "50 cent" dainos. He:) Pas mus tokie bajeriai turbūt jau praeitis.

Podgorica...




...prie arenos.


Lietuviai kaip ir priklauso aikštelėje "suvalgo" bulgarus. Kitas varžybas žiūrime vietiniame bare su aibe televizorių. Žinant tai, kad serbai žaidžia su latviais, o mes palaikome pastaruosius, jau šioks toks ekstrymas (bet dar ne paskutinis;)). Latviai nenustebina ir pralaimi. Rafailovičiai, vynas ir t.t. :D.